Kaip lengvai du nepažįstamieji čia gali pradėti bendrauti?
SOCIALINISPRALAIDUMAS
Vietų, kur architektūra padeda nepažįstamiesiems tapti pažįstamais, žemėlapis.
PASIŪLYMAS
Dauguma žemėlapių sako, kur yra daiktai.
Šis klausia, kas ten tikriausiai nutiks tarp žmonių.
ŽEMĖLAPIS
Matuoti architektūros socialinį veikimą.
Pėsčiųjų srautai sako, kiek kūnų pereina vietą. Vertinimai sako, ar žmonėms patiko erdvė. Nei vieni, nei kiti nesako, ar architektūra kuria akimirkas, kai nepažįstamieji gali patogiai pastebėti, priartėti ir kalbėtis vieni su kitais.
Žemėlapis auga iš kartotinių gyvenime atliktų stebėjimų, ne vienkartinės nuomonės apie vietą.
ANALIZĖS VIENETAS
Pagrindinis vienetas yra įvykis tarp žmonių, ne pastatas.
Kiekvieną susitikimą galima susieti su erdvine sąlyga, kuri padarė jį lengvesnį, sunkesnį ar tiesiog įmanomą. Architektūra tampa stebima per tai, ką žmonės joje iš tikrųjų daro.
ERDVINĖ HIPOTEZĖ
Tie patys žmonės. Kitas kambarys. Kita tikimybė.
KĄ SEKTI
Nuo jausmo prie architektūrinių kintamųjų
Ar erdvė suteikia žmonėms leidimą ir priežastį likti?
Ar kambarys patogus, atitinka kūno mastelį ir leidžia lengvai jame būti?
Ar aplinka kviečia dėmesį, tyrinėjimą ar pokalbį?
Ar būti vienam čia galima jaustis globojamam, o ne atviram svetimiems žvilgsniams?
Kiek prasmingų susitikimų įvyksta per čia praleistą valandą?
STEBĖJIMO SCHEMA
Registruoti architektūrą aplink susitikimą.
Tikslas – sukurti pakankamai struktūruotų stebėjimų, kad erdviniai dėsningumai atsiskleistų kavinėse, muziejuose, bibliotekose, stotyse, kiemuose, gatvėse ir slenksčiuose. Susitikimas neturi būti sumažintas iki balo.
V01slenksčio tipas
V02sėdimųjų vietų kryptis
V03atstumas tarp žmonių
V04vidaus ir išorės neaiškumas
V05matomumas
V06šviesa
V07triukšmas
V08veikla
V09tankis
V10laikas
V11oras
V12užsibuvimo laikas
MARŠRUTAI
Žemėlapiai dabar optimizuoja atstumą. Jie galėtų optimizuoti galimybes.
Kelias gali keistis pagal tai, ko žmogus nori iš miesto: ramybės, vienumos, darbo, smalsumo, šilumos ar didesnės netikėto pokalbio tikimybės.
LAUKO METODAS
Kurti po vieną miestą, pasivaikščiojimą ir susitikimą.
Vaikščioti, sėdėti ir užsibūti sąmoningai skirtingose erdvinėse sąlygose.
Fiksuoti vietą, laiką, architektūrinius kintamuosius, susitikimą, gylį ir ar kontaktas tęsėsi.
Grįžti skirtingu metu, kad vienas laimingas pokalbis netaptų klaidingu architektūriniu teiginiu.
Ieškoti erdvinių išdėstymų, kurie pakartotinai didina ar slopina bendravimą.
Paversti stebėjimus naviguojamu socialinio pralaidumo sluoksniu visame mieste.
KODĖL PROXY SOCIETY
Daugiau instrumentinės sąveikos deleguojant, atsitiktinis žmogaus kontaktas tampa dizaino klausimu.
Proxy Society klausia, kas vyksta mašinoms vis daugiau veikiant, derantis ir bendraujant mūsų vardu. Socialinio pralaidumo žemėlapis tiria papildantį klausimą: kai renkamės fizinį buvimą, kokia architektūra jį padaro socialiai prasmingą?
TYRIMO KLAUSIMAI
Klausimai, į kuriuos žemėlapis galėtų atsakyti
Q01Kurie erdviniai išdėstymai patikimiausiai leidžia nepažįstamiesiems pradėti kalbėtis?
Q02Ar sėdėjimas krašte sukuria daugiau prasmingų susitikimų nei atviros aikštės?
Q03Kurie slenksčiai kuria naudingas dvejonės, laukimo ir abipusio matomumo akimirkas?
Q04Ar žmogui palankią šilumą ir socialinį pralaidumą galima matuoti jų nesuplokštinant?
Q05Kurie keliai didina atsitiktinius susitikimus nepaversdami žmogaus kontakto optimizavimo teatru?
Q06Ar miestą galima kartografuoti pagal tikimybę, kad jums nutiks kas nors netikėto?
POKYTIS
Nuo „kur norite eiti?“ prie „ką norėtumėte patirti pakeliui?“.
Žemėlapis yra tyrimo priemonė, architektūros kritika ir galbūt naujas navigacijos sluoksnis.
Skaityti „Buvimo architektūrą“